Venecija – vienas lankomiausių miestų visame pasaulyje, rugsėjį ypatingai pulsuojantis nuo turistų antplūdžio. Kino festivalis, bienalė ir, žinoma, pats miestas pritraukia nesuskaičiuojamas minias smalsautojų. Ir tik išlipusi Santa Lucia traukinių stotyje suprantu, kad už vietą bet kuriame kampelyje teks pakovoti…

Venecija ir kanalai

Turbūt vienintelis pasaulyje miestas, kuriame gatvėmis yra vadinami vandens kanalai bei upeliai, pasitinka grynu automobilių neužterštu oru. Nuo traukinių stoties patekti iki centro yra keli būdai: pėstute, kas yra visai įmanoma, bet tik tokiu atveju, jei neturi lagamino, kurį teks tempti nelygiu grindiniu ir nešti per visus nesibaigiančius tiltelius. Yra ir vandens taksi paslaugos, tačiau teks gerai pakratyti piniginę. Tad pats populiariausias ir perdaug piniginės nesuploninantis variantas – vandens autobusas.

Venecijos centras

Šiek tiek užtrunku stovėdama eilėje tarp visų norinčių patekti į miesto centrą, bet pagaliau įlipu į antrąjį autobusą. Ir jau stotelėje suprantu, kad venecijiečiai, iš pirmo žvilgsnio, nėra patys maloniausi žmonės. Tačiau greitai susiprantu, kodėl tau gali atkirsti ne itin mandagiai, tiesiog paklausus krypties. Nesi nei pirmas, nei paskutinis, klausiantis to paties… o taip bėga valandos, dienos ir metai jų kasdieniniame gyvenime. Tad ir patys kantriausi po kurio laiko, matyt, nebeatlaiko.

Patekus į centrą, greitai atsiskleidžia dar keletas tiesų apie orientavimąsi Venecijoje. Jei nesi apsiginklavęs labai dideliu ir aiškiu miesto žemėlapiu, tuomet palinki sau ypatingos sėkmės ir begalinės kantrybės. Susigaudyti tarp siaurų gatvelių, tiltelių, nedidelių aikščių labirintų nėra taip lengva. Atsidūrusi gatvelėje, kurioje abi sienas gali liesti išskėtusi rankas, ir matai vienoje jos pusėje namą pažymėtą 4780 numeriu, o pasukus galvą – 6457, galiu užtikrinti, kad kiek suabejoji gudrumu to, kas sugalvojo tokį orientavimosi būdą. Beieškant viešbučio, kaip tyčia, telefonas su gelbstinčia šiais atvejais google maps navigatoriaus rodykle, sugalvojo su manimi atsisveikinti, ir likus nemažam gabalui kelio, teko pasikliaujant tik sėkme pačiai susirasti abstraktųjį adresą. Tad dar labiau supratau, ir tuo pačiu užjaučiau vietinius gyventojus, kuomet klausdama bent penkto sutiktojo, rodžiau adresą, kuris susideda iš rajono pavadinimo ir keturių skaičių, žyminčių namo numerį. Paaiškėjo ir tai, kad jie patys ten nelabai susigaudo pagal adresus, o orientuojasi pagal objektus.

Orientavimosi ypatumai kaip jau supratote, man paliko nemažą įspūdį. Tačiau tikrai ne patį didžiausią, su kuriuo grįžau namo. Neveltui į Veneciją plūsta keliautojai iš viso pasaulio pasigrožėti ir bent kartą gyvenime pamatyti šį pasakų miestą. Vietą, kurioje laikas atrodo sustojo prieš kelis amžius, kur yra gyvi senieji amatai ir tradicinės virtuvės paslaptys atskleidžiamos mažuose restoranėliuose, kur ištisas dienas gali praleisti klaidžiodamas (šiuo atveju ir tiesiogine prasme) po siauras galtveles, ir atrasdamas neatrastus kampelius, kurių kiekvienas pasakoja savo istoriją.

Nors ir nesu iš vyturių kompanijos, tačiau kėliausi rytais anksčiau, kad galėčiau ramiai pasimėgauti capuccino su brioche ir apeiti miestą nesistumdant ir taip nepraeinamose gatvelėse. Vieną tokį rytą, atėjusi iki San Marco aikštės, atsidūriau priešais varpinės duris, kurios kaip tik 9 val. atidaromos, ir dar nebuvo nepadoriai ilgos belaukiančių eilės. O vakarą prieš tai skaičiau, kad negali išvažiuoti iš Venecijos, nepakilęs į varpinę, ir nepamatęs raudonųjų stogų miesto panoramos.

O ir pati žymioji San Marco aikštė, apsupta vandens ir jame plūduriuojančių gondolų, nepalieka abejingų. Pasakiška. Mistiška. Tiesiog stulbinančiai gražu.

Atodūsių tiltas (it. Ponte dei Sospiri) – dar vienas objektas must to visit, jungia valdovų rūmuose buvusias teismo sales su kalėjimu.