Šįkart noriu papasakoti apie miestą, kuris man paliko ne tik didžiulį įspūdį, bet ir neabejotinai liko širdyje. Šis nedidelis kampelis ne tik nustebino savo grožiu, Italijoje tai tikrai nesunku rasti už kiekvieno kampo, tačiau atėmė žadą, apsvaigino ramybės pojūčiu ir tuo pačiu dovanojo energiją, kurios taip reikėjo po šaltojo sezono.
Vidury Italijos, Umbrijos regione, tarp kalnų ir kalvų yra įsitaisęs nedidukas ir kiek mistinis Spoleto. Lankiausi jame su pirmaisiais pavasario žiedais prieš porą savaičių, palikusi dar kiek pilkoką šiaurinę Italijos dalį. Miestas padalintas į senamiestį, istorinę dalį ant kalvos, ir naujamiestį, savo vietą radusį pakalnėje. Beklaidžiodama nedidelėmis senamiesčio gatvelėmis, vieną saulėtą popietę užlipau iki buvusios gynybinės pilies, esančios ant pačios uolos viršūnės, nuo kurios atsiveria įspūdinga panorama ne tik į miestą, bet ir į tolimąjį horizontą, kur lyg bangos tolumoje išnyksta minkšti kalnai. Ten, kutenama taip išsvajotų po žiemos saulės spindulių, patekau į taikos būseną, visų pirma su savimi. Prisėsdama ant suolelio po kvepiančiais persiko žiedais, žvelgdama į tolį, buvau taip pagauta visiškos ekstazės. Taip, kad sulaukus skambučio, savojo buvau užklausta ar tik netapau šventuoju Pranciškumi, mat prisiminė, kad šis pagrindinis Italijos globėjas, yra kilęs būtent iš šių apylinkių, netoliese esančio Assisi miestelio, į kurį iki šiol atvyksta tūkstančiai tikinčiųjų. Ir iš tikrųjų, taika ir ramybė tvyro šiame krašte.
Pats miestas turi tūkstantmečiais skaičiuojamą istoriją: pirmosios gyvenvietės datuojamos dar bronzos amžiumi, vėliau romėnai jį pavertė gynybine siena prieš Hanibalą. Spoleto savo grožio neprarado net viduramžiais ir vėliau Renesanso periodu. Visi amžiai paliko pėdsakus, matomus dar šiandien. Pavyzdžiui, vienas seniausių romėnų viadukų, neįtikėtinai gerai išsilaikęs, kuriuo nuo gynybinės pilies galima patekti į jaukią vienišą bažnytėlę, radusią savo vietą ant kalvos priešais, tarp medžių žalumos.
Paprastumas. Šis žodis puikiai apibūdinana ne tik šio miestelio gyventojus, bet ir tradicinę virtuvę. Čia pilna žemės dovanojamų gėrybių, daržovių, tarp kurių išsiskiria salierai iš Trevi, apstu alyvmedžių, iš kurių vaisių spaudžiamas vienas geriausių aliejų, o kur dar žymieji juodieji triufeliai iš Norcia. Gero vyno čia taip pat netrūksta. Umbrijos regione gaminami tiek baltieji, tiek raudonieji vynai, tačiau pats žymiausias iš šios zonos, praėjusiais metais iškovojęs geriausio vyno Europoje titulą – Sagrantino di Montefalco. Vynuoges, iš kurio jis gaminamas, pradėjo auginti dar vienuoliai, iš jų išgaudami beveik likerį, naudojamą religinėms apeigoms. Ir tik vėliau šis gan tirštas ir stipresnis vynas įgavo šiandieninį pavidalą ir gali būti vartojamas visos vakarienės metu.
Po savaitės praleistos šioje magiškoje vietoje, namuose norėjosi paruošti šviežius makaronus be kiaušinių ir pagardinti paprastu, šiek tiek pikantišku šviežių pomidorų padažu su gera sauja kvepiančių petražolių, kaip tik pagal Spoleto tradicijas.